Pasaulinis paradoksas – augant ryšio, bendravimo priemonių, socialinių platformų technologinėms galimybėms ir prieinamumui, žmonija vis skaudžiau kenčia nuo socialinės izoliacijos, apleistumo ir vienatvės jausmų. Reiškiniui, jo pasekmėms tirti jau yra atliekamos studijos (pvz. Hawkley ir Cacioppo, 2010; Cacioppo ir kt., 2015), kurios pagrindžia vienišumo, augančios socialinės izoliacijos ryšį su žmogaus sveikata, psichologiniais ir socialiniais rizikos veiksniais, tokiais kaip kraujo spaudimas, psichologinė sveikata, pajamos ir bendra žmogaus gerovė. Studijose pateikiamos išvados, kad socialinė izoliacija ir vienišumo jausmas gali padidinti ne tik žmogaus pažeidžiamumą fizinėms ligoms, bet net ir sutrumpinti gyvenimo trukmę. Nuolatinis technologijų, socialinių tinklų ir telefonų naudojimasis auga nuolat ir sparčiai: naujausi duomenys rodo, kad beveik 95 proc. pasaulio interneto vartotojų kiekvieną mėnesį naudojasi socialiniais tinklais, o tai atitinka metinį 5,8 proc. augimą. Lietuvoje, 2023 m. duomenimis, 48 proc. naudotojų niekada nėra darę pertraukos nuo socialinių tinklų ar ryšio priemonių. 2023 m. atliktas tyrimas parodė, kad per didelis laiko praleidimas naudojant mobiliuosius telefonus ir socialines platformas gali sukelti socialinę izoliaciją ir sumažinti asmens pasitenkinimą gyvenimu. Todėl nors šiuolaikinė technologijų, ryšio priemonių ir socialinių platformų plėtra, teikia daugiau galimybių bendrauti, tačiau nesugeba užtikrinti kokybiško, giluminio ryšio, kuris gali suteikti tikrą emocinį prisirišimą ir bendrumą. Sociologiniai tyrimai parodė, kad ryšio priemonės ir socialinės platformos skatina socialinį palyginimą, kai žmonės nuolat mato, kaip kiti rodo savo "idealius" gyvenimo momentus. Tai gali sukelti žemą savivertę ir nuolatinį nepasitenkinimą savo gyvenimu, nes žmogus pradeda jaustis prastesnis, kai lygina savo kasdienybę su kitų "idealizuotais" gyvenimais. Šis momentas yra labai jautrus žmonėms, kurie yra socialinės rizikos grupėje. Kadangi savęs lyginimas su aplinka gali dar labiau sustiprinti jau ir taip žemą savivertę bei socialinę atskirtį, nes žmonės pradeda jaustis prastesni už kitus ir dar labiau atsiskiria nuo visuomenės. Tokiame kontekste nepakankama emocinė parama gali dar labiau gilinti psichologinį skausmą ir atotrūkį nuo kitų, ypač pažeidžiamiems asmenims, kurie dėl savo gyvenimo aplinkybių jau ir taip gyvena didelio psichologinio streso aplinkoje. Žmonės, kurie patiria socialinę riziką arba jau yra socialinės rizikos aplinkoje, dažnai atsiduria už socialinių ryšių ir ekonominių galimybių ribų. Augant technologijų poveikiui ir mažėjant tikro bendravimo, jie gali patirti dar didesnę socialinę atskirtį ir vienatvės jausmus, nes iš esmės tampa neįtraukti į visuomenės gyvenimą. Psichologai pažymi, kad toks atskirtas gyvenimas gali sustiprinti skurdo ir vienatvės ciklą, nes žmogus ne tik patiria fizinę, bet ir emocinę izoliaciją, o tai apsunkina jų gebėjimą ieškoti paramos ar išspręsti savo problemas. Apibendrinant, pagrindinė problema, kad žmonės vis daugiau naudodamiesi technologijomis ir ryšio priemonėmis kuria paviršutiniškus ryšius, nekuria fizinio bendravimo, o ilgainiui technologijos ir socialinės platformos tampa priklausomybės šaltiniu, dėl kurio žmonės praleidžia vis daugiau laiko ekranuose ir vis mažiau – realiame gyvenime. Taigi, nors technologinės priemonės ir socialinės platformos suteikia didžiules galimybes bendrauti, jos neatspindi tikrojo žmogaus poreikio dėl glaudžių ir prasmingų ryšių. Lietuvoje yra iniciatyvų ir projektų, kurių tikslas kovoti su technologijų priklausomybėmis, skatinti sveiką socialinį bendravimą ir mažinti socialinę izoliaciją (pvz. detoksikacija savaitgaliui, #Pasijungiu į gamtą, Skaitmeninė gerovė projektai ir kt.). Nors pastangų mažinti technologijų priklausomybę yra nemažai, tačiau esančios iniciatyvos ir projektai yra orientuoti tik į suvokimo skatinimą. Nors visi suprantame technologijų žalą ir jų atsisakymo (arba apribojimo) naudą, tačiau iškelkime gilesnę problemą, kurios nesprendžia esami projektai ir iniciatyvos: kaip žmogui spręsti nemalonias detoksikacijos pasekmes, kaip realiai tvarkytis su neigiamais detoksikacijos psichologiniais ir fiziologiniais poveikiais, net vienai dienai atsisakius telefono? Staigus atsisakymas gali sukelti nerimą dėl praleistų žinučių, elektroninių laiškų, skambučių ar praleistų įvykių, ypač jei žmogus yra priklausomas nuo nuolatinio informacijos gavimo. Tai vadinama praleidimo nerimu (FOMO, fear of missing out), kai asmuo nerimauja dėl to, kad negauna informacijos arba neatsako į socialinius įvykius. Taip pat staigus atsisakymas gali sukelti diskomfortą, nes žmogus gali net nežinoti, ką daryti su savo laiku, kai nėra telefono. Taigi, Lietuvoje nėra projekto, kuris padėtų žmonėms, taikomojo teatro pagalba, pamatyti savo problemas realioje aplinkoje iš šalies. Kuris padėtų suvokti savo būseną ir suteiktų pagalbą išgyvenant, net trumpos detoksikacijos pasekmes, padėtų žmogui realiomis aplinkybėmis susitvarkyti savo neigiamas emocijas ir jas nukreipti į gyvą bendravimą, bei taip sukurti gyvus ryšius. Nėra projekto kuris parodytų, kad problemos, kurias patiria žmogus nėra išskirtinės, jas patiria dauguma visuomenės ir dėl to žmogus neturėtų jausti atskirties. Kaip tai susiję su technologijomis? Atrodo paradoksalu, kad atsisakius tokio plataus socialinio bendravimo, būtų sprendžiama socialinės izoliacijos problema. Tačiau projektas padėtų žmonėms atsisukti ir pažvelgti į aplink esančius gyvus ir realius žmones, jų ir savo bendras problemas, neskatintų žmogaus ieškoti bendravimo pilkuosiuose ekranuose. Taip būtų skatinama gyva socializacija, o socialinėje rizikoje esantiems žmonėms būtų sukurta galimybė pamatyti, kad jų problemos yra artimos visiems ir tai kas yra pateikiama socialinėse platformose yra tik idealizuotas gyvenimas, kurio realiame pasaulyje nėra. Minėtos problemos ir jų sprendimai atitinka Ukmergės miesto 2023-2027 m. vietos plėtros strategijos problemas, kurias siekiama spręsti: skurdo mažinimo ir bendruomenės įtraukimo, sveikatos, socialinės rizikos, socialinės integracijos ir įtraukties. „be.RYŠIO bendruomenės ir socialinių sąveikų stiprinimas“ – unikalus reiškinys Lietuvoje, klajojantis taikomojo teatro projektas, kuris skatins tyrinėti ką reiškia bent dienai būti be telefono (ir jame esančių socialinių medijų). Suteiks pagalbą išgyvenant, net trumpos detoksikacijos pasekmes, padės žmogui realiomis aplinkybėmis susitvarkyti savo neigiamas emocijas ir jas nukreipti į gyvą bendravimą, bei taip sukurti gyvus ryšius, tam, kad patirtume kito žmogaus savijautai svarbiausio – žmogiškojo ryšio – teikiamą pilnatvės, laimės ir malonumo jausmą. Pagrindinė projekto žinutė – pačioje žmogiškumo prigymtyje yra ryšio siekimas. Ryšio su savimi, su savo jausmais, su gamta, su tradicijomis, su kitu žmogumi. Technologijų amžiuje gyvi ryšiai vis labiau trūkinėja, nes bendravimas yra įgūdžiai, kurie gali būti ugdomi tik bendraujant gyvai, pasitelkiant taikomojo teatro metodą. Pats taikomasis teatras Lietuvoje dar yra mažai pažįstamas, nepaisant didžiulio judėjimo ir augimo visame pasaulyje. Taikomasis teatras, kaip socialinės ir psichologinės problemos sprendimo priemonė, labai efektyvus kovojant su technologijų priklausomybėmis, socialine izoliacija – skatinant gyvą bendravimą. Projektas per pilnavertį auditorijos (tikslinės grupės) dalyvavimą, kuriant pasirodymą ne pagal išankstinį scenarijų, artumą ir įtraukumą, padės spręsti socialinės izoliacijos, integracijos, įtraukties problemas, per įtraukiančią ir terapinę patirtį. Padės projekto dalyviams ne tik suvokti savo priklausomybę nuo technologijų, bet taip pat padės susitvarkyti su socialine izoliacija ir ugdyti gebėjimą užmegzti sveikus tarpasmeninius ryšius. Scenoje, taikomojo teatro trupės aktoriai pasakos ne literatūrinių veikėjų gyvenimus, hipotetines problemas, o istoriją kurią papasakos žmogus iš tikslinės auditorijos, su kuriuo likusi auditorija turi daugiau panašumų nei skirtumų. Per taikomojo teatro praktiką dalyviai bus skatinami išreikšti savo jausmus ir patirtis, susijusias su technologijų naudojimu ir socialine izoliacija. Vaidindami skirtingus vaidmenis ir scenarijus, žmonės giliau apmąstys savo priklausomybes nuo technologijų, priežastis ir pasekmes, taip pat geriau supras, kaip tai veikia jų psichologinę gerovę. Taip pat per skirtingas ir realias dalyvių situacijas, jie gyvai patirs socialinę izoliaciją ar technologijų sukeltą stresą, tačiau bus sudarytos sąlygos tai daryti saugioje ir kūrybinėje aplinkoje, kurioje nėra papildomo smerkimo, patyčių, vienas kito aukštinimo. Per improvizacijos pratimus, kuriuose dalyviai turės išreikšti savo mintis be paruošto teksto, bus mažinamas socialinis nerimas, suteikiama pagalba pasiekti didesnį pasitikėjimą savimi bei atvirumą bendraujant su kitais. Taigi bendrai, projektas, kurio pagrindas yra taikomasis teatras – galinga priemonė sprendžiant minėtas problemas, susijusias su socialine izoliacija, technologijų priklausomybe ir vienatvės jausmu. Jis ne tik paskatins žmones atkurti sveikus tarpasmeninius ryšius, bet ir skatins gilią savirefleksiją bei kūrybišką problemų sprendimą. Projektas suteiks dalyviams galimybę išgyventi įvairias patirtis, kurti naujus įpročius ir atstatyti balansą tarp skaitmeninio ir realaus gyvenimo, ko pasėkoje sumažės ne tik psichologiniai ir fiziologiniai sunkumai, tačiau tikėtinas platesnis poveikis – pagalba grįžtant į skirtingus sociumus (į darbo rinką, nutrauktų ryšių su šeimos nariais atnaujinimą), pagalba atsisakant priklausomybių ir kt. Projekto metu siekiama spręsti problema, jos poreikis ir būdas problemai spręsti yra tiesiogiai susijęs su horizontaliaisiais principais (aprašymas kaip projektas prisideda prie HP pateikiamas 1 Priede).