Šiuolaikinėse vietos bendruomenėse vis dažniau pastebima ne tik ekonominių ar paslaugų prieinamumo, bet ir socialinių ryšių silpnėjimo problema. Nors formaliai bendruomenės egzistuoja, realus žmonių tarpusavio ryšys, bendravimas ir įsitraukimas į bendrą gyvenimą dažnai išlieka paviršutiniškas arba fragmentiškas. Tyrimai rodo, kad net iki 30–40 proc. žmonių jaučia vienišumą arba socialinę izoliaciją, o mažesniuose regionuose šis rodiklis gali būti dar didesnis dėl ribotesnių socialinių ir kultūrinių veiklų pasiūlos. Vis daugiau žmonių gyvena greta vieni kitų, tačiau ne kartu – be gilesnio santykio, pasitikėjimo ar bendradarbiavimo. Tai lemia ne tik mažesnį dalyvavimą bendruomeninėse veiklose, bet ir ilgainiui silpnina pačią bendruomenės struktūrą. Vertinant dalyvavimą bendruomeniniame gyvenime, dažnai pastebima, kad tik apie 20–30 proc. gyventojų aktyviai įsitraukia į bendruomenines veiklas, o likusi dalis lieka pasyvūs stebėtojai arba visai nedalyvauja. Viena iš esminių šios problemos priežasčių yra socialinių ryšių trūkumas. Daugelis žmonių kasdienybėje turi ribotą galimybių ratą kurti ir palaikyti prasmingus santykius su kitais. Sociologiniai tyrimai rodo, kad net iki 25 proc. žmonių neturi artimo asmens, su kuriuo galėtų pasidalinti svarbiais išgyvenimais, o dar didesnė dalis neturi platesnio socialinio tinklo už šeimos ribų. Dėl to bendravimas dažnai apsiriboja artimiausiu ratu, o platesnis bendruomeninis ryšys lieka neišplėtotas. Dėl šios priežasties žmonės gali jaustis vieniši, neįtraukti ar nereikalingi, net jei objektyviai gyvena tarp kitų. Tokia situacija mažina bendruomeninį pasitikėjimą ir solidarumą. Europos mastu atlikti tyrimai rodo, kad socialinis pasitikėjimas tiesiogiai koreliuoja su bendruomeniniu aktyvumu – kuo mažesnis pasitikėjimas, tuo mažesnis įsitraukimas, o mažesnis įsitraukimas dar labiau silpnina pasitikėjimą. Svarbi problema yra ir bendravimo bei saviraiškos gebėjimų stoka. Vertinama, kad apie 40–50 proc. žmonių jaučia diskomfortą viešai reikšdami savo nuomonę, o reikšminga dalis vengia aktyviai dalyvauti grupinėse veiklose. Tai reiškia, kad net ir esant galimybėms dalyvauti, žmonės dažnai: • neįsitraukia, • lieka pasyvūs, • atsitraukia iš bendruomeninių procesų. Ši problema ypač sustiprėja, kai trūksta saugios aplinkos praktikuoti bendravimą. Socialiniai ir komunikaciniai gebėjimai nėra įgimti – jie formuojasi per patirtį. Tačiau jei žmogus neturi galimybių saugiai juos išbandyti, jis lieka uždarame pasyvumo cikle. Prie šios situacijos prisideda ir psichologiniai barjerai, kurie dažnai yra nematomi, tačiau labai stipriai veikia žmogaus elgesį. Tyrimai rodo, kad net iki 35 proc. žmonių vengia naujų socialinių situacijų dėl nerimo ar nepasitikėjimo savimi, o apie 20 proc. turi neigiamų ankstesnių socialinių patirčių, kurios dar labiau riboja jų įsitraukimą. Tokie vidiniai barjerai reiškia, kad vien tik informacijos sklaida ar kvietimas dalyvauti veiklose nėra pakankamas. Dėl to tradicinės priemonės, tokios kaip pavieniai renginiai ar informacinės kampanijos, dažnai nepasiekia tų žmonių, kuriems jų labiausiai reikia. Dalyvavimas tokiuose renginiuose dažnai išlieka epizodinis – žmonės ateina vieną kartą, tačiau negrįžta ir neįsitraukia giliau. Vertinama, kad iki 60–70 proc. bendruomeninių renginių dalyvių yra tie patys aktyvūs asmenys, o naujų dalyvių įsitraukimas išlieka ribotas. Dar viena reikšminga problema – veiklų fragmentiškumas. Dažnai organizuojamos veiklos yra trumpalaikės, nesusietos tarpusavyje ir orientuotos į momentinį rezultatą. Tokios intervencijos nesukuria ilgalaikio pokyčio, nes socialinių ryšių formavimas yra procesas, reikalaujantis laiko, nuoseklumo ir pasikartojančių patirčių. Socialinių įgūdžių stiprinimas ir pasitikėjimo kūrimas negali įvykti per vieną ar kelis susitikimus – tam reikalingas struktūruotas ir tęstinis darbas. Šių problemų visuma lemia aiškias pasekmes. Individualiu lygmeniu žmonės patiria socialinę izoliaciją, mažesnį pasitikėjimą savimi, ribotas saviraiškos galimybes ir mažesnį aktyvumą. Bendruomenės lygmeniu tai reiškia silpnesnius ryšius, mažesnį bendradarbiavimą ir ribotą gebėjimą veikti kartu. Tyrimai rodo, kad bendruomenėse, kuriose socialiniai ryšiai silpni, bendruomeninių iniciatyvų skaičius gali būti net 2–3 kartus mažesnis, o gyventojų įsitraukimas į savanorišką veiklą – iki 50 proc. mažesnis. Svarbu pabrėžti, kad ši problema nėra tik dalyvavimo trūkumo klausimas. Ji yra susijusi su gilesniais procesais – su tuo, kaip žmonės jaučiasi bendruomenėje, ar jie turi erdvę būti išgirsti, ar jaučia, kad yra reikalingi, ar geba kurti santykį su kitu žmogumi. Todėl sprendimas negali apsiriboti vien veiklų organizavimu. Reikalingas nuoseklus, apgalvotas procesas, kuris padėtų žmogui pereiti nuo atsitraukimo prie įsitraukimo. Efektyvus šios problemos sprendimas reikalauja sukurti saugią ir palaikančią aplinką, kurioje žmonės galėtų palaipsniui atsiverti, išbandyti naujus bendravimo būdus ir patirti bendrystę. Tokia aplinka turi būti grindžiama patyriminiais metodais, kurie leidžia ne tik kalbėti apie ryšį, bet ir jį kurti. Tyrimai rodo, kad patyriminis mokymasis ir kūrybinės veiklos gali padidinti įsitraukimą net iki 70–80 proc., lyginant su tradicinėmis formomis. Taip pat būtina užtikrinti veiklų nuoseklumą ir tarpusavio susietumą. Nuoseklus modelis leidžia žmogui pereiti per kelis etapus: nuo pirmojo įsitraukimo iki ryšio kūrimo ir galiausiai iki aktyvaus veikimo. Toks procesas yra būtinas, nes socialiniai pokyčiai nevyksta akimirksniu – jie formuojasi palaipsniui, per patirtį ir santykį. Apibendrinant galima teigti, kad pagrindinė sprendžiama problema yra silpni socialiniai ryšiai ir ribotas bendruomeninis įsitraukimas, kylantys iš bendravimo gebėjimų stokos, psichologinių barjerų ir fragmentiškų veiklų. Ši problema daro tiesioginę įtaką žmonių savijautai, bendruomenės gyvybingumui ir jos gebėjimui veikti kartu. Todėl būtinas kompleksinis sprendimas, orientuotas į ilgalaikį socialinės įtraukties stiprinimą, kuris ne tik sukuria veiklas, bet ir padeda žmonėms kurti tvarius ryšius bei tapti aktyviais bendruomenės nariais. Projektas pilnai atitinka remtiną veiklą – socialinę atskirtį patiriančių gyventojų socialinių ryšių bendruomenėje stiprinimą (renginių, užsiėmimų organizavimas, vykdymas ir (ar) kita), nes numato ne pavienes, o tarpusavyje susietas veiklas (renginius, patyrimines dirbtuves, kūrybinius užsiėmimus), kurios nuosekliai stiprina dalyvių tarpusavio ryšius, bendravimo įgūdžius ir įsitraukimą į bendruomenės gyvenimą. Projektas orientuotas į realų, pamatuojamą socialinių ryšių kūrimą, o ne tik į dalyvavimo skatinimą. Projektas tiesiogiai prisideda prie 1.2 uždavinio – taikyti ir įgyvendinti integruotas priemones (susijusias su socialine ir ekonomine integracija) ir paslaugas, skatinant socialinį aktyvumą, atliepiant įvairių socialinių grupių poreikius, nes jame taikomas kompleksinis, integruotas modelis, apjungiantis socialinius, kūrybinius ir bendruomeninius metodus. Veiklos orientuotos ne tik į dalyvavimą, bet ir į gebėjimų stiprinimą (bendravimo, saviraiškos, bendradarbiavimo), kas sudaro prielaidas ilgalaikiam socialiniam aktyvumui ir įsitraukimui. Projektas taip pat pilnai atitinka 1.2.3 veiksmą – socialinių ryšių tarp žmonių ir organizacijų kūrimą, nes kryptingai stiprina tiek horizontalius ryšius (tarp bendruomenės narių), tiek vertikalius ryšius (tarp žmonių ir organizacijų). Projekto metu sukuriamas bendradarbiavimo modelis, įtraukiantis partnerius į veiklų įgyvendinimą, o sukurta metodika perduodama organizacijoms tolimesniam naudojimui. Tai užtikrina ne tik ryšių sukūrimą, bet ir jų tęstinumą po projekto, kas yra esminė ilgalaikio poveikio sąlyga. Projekto įgyvendinimo metu bus įtraukti 2 savanoriai, kurie prisidės prie visų projekto veiklų įgyvendinimo, dalyvių įtraukimo ir bendruomeninių ryšių stiprinimo. Savanoriai vykdys šias funkcijas: • padės identifikuoti ir pakviesti potencialius dalyvius į projekto veiklas; • palaikys nuolatinį ryšį su dalyviais, primins apie užsiėmimus ir skatins tęstinį dalyvavimą; • padės naujiems dalyviams integruotis į grupes, skatins tarpusavio bendravimą ir saugios atmosferos kūrimą; • asistuos moderatoriams organizuojant grupines užduotis, refleksijas ir kūrybinius užsiėmimus; • padės organizuoti įvadinį, tarpinius ir baigiamąjį renginius, skatindami bendruomenės narių įsitraukimą; • rinks dalyvių grįžtamąjį ryšį, padės stebėti dalyvių įsitraukimą bei motyvuos juos ir po projekto tęsti dalyvavimą bendruomeninėse veiklose; • prisidės prie projekto rezultatų viešinimo ir bendruomenės informavimo apie vykdomas veiklas. Savanorių vaidmuo projekte yra svarbus ne tik organizaciniu, bet ir socialinės integracijos požiūriu – jie padės kurti draugišką, palaikančią bendruomeninę aplinką, mažins socialinio atsiribojimo barjerus, skatins naujų socialinių ryšių užmezgimą bei prisidės prie projekto rezultato rodiklio pasiekimo, t. y. kad dalyviai ir po projekto aktyviai dalyvautų socialinei integracijai skirtose veiklose.