Projektas skirtas sistemingai mažinti soc. atskirtį per švietimo prieinamumo didinimą Panevėžio m., kuri identifikuota kaip viena iš pagrindinių miesto problemų. Projektas remiasi integruotu požiūriu – vienu metu bus veikiami (ir jungiami į bendradarbiavimo tinklą) trys lygmenys: vaikas (socialiniai, emociniai, mokymosi sunkumai), šeima (tėvų kompetencijos ir įsitraukimas), ugdymo sistema (pedagogų gebėjimai ir aplinka). Projektas yra nuosekli sistema, kurioje visi užsiėmimai yra susieti. Bus taikomas integruotas socialinių ir sociokultūrinių paslaugų modelis, orientuotas į soc. atskirties mažinimą, paslaugų prieinamumo didinimą ir nuoseklų pagalbos teikimą vaikui, šeimai bei ugdymo aplinkai. Šis modelis grindžiamas kompleksiniu mąstymu ir paslaugų teikimu, kai derinamos prevencinės, bendrosios ir specialiosios socialinės paslaugos, sociokultūrinės veiklos ir bendradarbiavimo tinklas. Dalis vaikų ir jaunuolių patiria socialinius, emocinius ir elgesio sunkumus, šeimos neturi pakankamai praktinių gebėjimų vaikui padėti, o mokyklos ir šeimos veikia nepakankamai nuosekliai. Dėl to silpnėja vaikų įsitraukimas į ugdymą, didėja socialinės atskirties rizika, o vyresniame amžiuje – netikslingų mokymosi ir karjeros pasirinkimų bei ribotos integracijos į darbo rinką tikimybė. Bus vykdomos (i) prevencinės socialinės, (ii) kompleksinės šeimai, (iii) sociokultūrinės paslaugos, darbas su bendruomene ir vykdomas jaunimo socialinės integracijos stiprinimas (Šaltinis: Socialinių paslaugų katalogas). Projekto užsiėmimai ir jo metu taikoma sistema: mažins dalyvių soc. atskirtį; gerins socialinių ir sociokultūrinių paslaugų kokybę ir prieinamumą; stiprins nuoseklų pagalbos modelį vaikui, šeimai ir ugdymo įstaigai; stiprins bendradarbiavimo tinklą atskirties problemoms spręsti; didins socialinę įtrauktį per naujai teikiamas šias prevencines, bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas. Ši kryptis tiesiogiai sprendžia Panevėžio miesto VVG strategijos: 1. Tikslą – siekiant teigiamo ekonominio, socialinio ir sociokultūrinio pokyčio mieste, sudaryti darnias gyvenimo kokybės gerinimo sąlygas, atliepiančias miesto gyventojų poreikius; 1.1. uždavinį: "Mažinti Panevėžio miesto gyventojų socialinę atskirtį, gerinant socialinių ir sociokultūrinių paslaugų kokybę ir paslaugų prieinamumą ir bendradarbiavimo tinklų kūrimą atskirties problemų sprendimui"; 1.1.1. Veiksmą: kompleksiškai teikti socialines paslaugas (bendrųjų ir specialiųjų paslaugų teikimas kartu), atliepiančias Panevėžio miesto socialinę atskirtį patiriančių gyventojų poreikius. Panevėžio m. VVG strategijoje identifikuojama soc. atskirties problema, susijusi su ribotomis jaunimo galimybėmis sėkmingai integruotis į švietimo sistemą ir darbo rinką. Dalis jaunimo, ypač iš mažiau palankių socialinių aplinkų, neturi pakankamų savęs pažinimo, sprendimų priėmimo ir profesinio orientavimosi kompetencijų. Tai lemia:netinkamus studijų pasirinkimus, studijų nutraukimą, mažesnį įsidarbinamumą. 1. Socialinės atskirties didėjimo problema. Projektas sprendžia socialinės atskirties didėjimo problemą, kuri pasireiškia vaikų socialiniais ir emociniais sunkumais, ribotu šeimos ir mokyklos gebėjimu laiku reaguoti bei nepakankama įtrauktimi ugdymo procese. Problemos esmė: dalis vaikų patiria socialinius ir emocinius sunkumus; šeimos neturi pakankamai įgūdžių padėti vaikui; ugdymo įstaigoms trūksta praktinių įrankių dirbti su įvairiais vaikų poreikiais; vaikai su didesniais sunkumais dažniau patiria atskyrimą, stigmatizaciją ir mažesnį įsitraukimą į ugdymą. Projekto sprendimas šiai problemai spręsti: dirbama tiesiogiai su vaikais, patiriančiais socialinius ir emocinius sunkumus; tėvai ir pedagogai įtraukiami į bendrą ugdymo ir pagalbos procesą; kuriamos mišrios grupės, skatinančios įtrauktį ir mažinančios segregaciją; per praktines veiklas stiprinami vaikų socialiniai, emociniai ir bendradarbiavimo gebėjimai. 2. Socialinių ir sociokultūrinių paslaugų trūkumo problema. Projektas sprendžia prieinamų, kokybiškų ir nuoseklių socialinių bei sociokultūrinių paslaugų trūkumo problemą vaikams ir jų šeimoms. Problemos esmė: paslaugos teikiamos fragmentuotai ir nėra tarpusavyje suderintos; trūksta integruotų sprendimų, apjungiančių vaiką, šeimą ir ugdymo sistemą; pagalba dažnai epizodinė, neužtikrinanti tęstinumo; vyrauja teoriniai metodai, kurie sunkiai pritaikomi kasdienėje praktikoje. Projekto sprendimas šiai problemai spręsti: kuriamas integruotas socialinių ir sociokultūrinių paslaugų modelis (laboratorijos + metodika); paslaugos teikiamos vieningoje sistemoje, apjungiant vaiko, šeimos ir pedagogo veikimą; derinami ugdymo, socialinės ir emocinės pagalbos elementai; kuriama praktiškai taikoma metodika, kuri gali būti naudojama kasdienėje veikloje ir perkeliama į kitas įstaigas. 3. Socialinių paslaugų prieinamumo ir kokybės trūkumo problema. Projektas sprendžia riboto socialinių paslaugų prieinamumo ir nepakankamos jų kokybės problemą, kai pagalba vaikams ir šeimoms yra sunkiai pasiekiama ir nepakankamai pritaikyta realiai jų aplinkai. Problemos esmė: paslaugos sunkiai pasiekiamos geografiškai ir organizaciškai; šeimoms reikalingi papildomi resursai: laikas, transportas, finansai, žinios; dalis vaikų apskritai nepasiekia pagalbos dėl šių barjerų; pagalba dažnai teikiama ne ten, kur kyla realūs sunkumai. Projekto sprendimas šiai problemai spręsti: paslaugos integruojamos į ugdymo įstaigas – mokyklas ir darželius; pagalba teikiama vaiko kasdienėje aplinkoje, nereikalaujant papildomo atvykimo; dirbama tiesiogiai su vaikais, kartu įtraukiant pedagogus ir šeimą; paslaugos tampa ugdymo proceso dalimi, o ne išorine, papildoma intervencija. 4. Bendradarbiavimo tarp organizacijų trūkumo problema. Projektas sprendžia nepakankamo bendradarbiavimo tarp ugdymo įstaigų, šeimų ir specialistų problemą, kai pagalba vaikui teikiama nekoordinuotai. Problemos esmė: institucijos veikia fragmentuotai, kiekviena sprendžia problemas atskirai; trūksta koordinuoto veikimo ir bendros metodinės krypties; žinios ir praktikos lieka atskirose organizacijose; nėra veikiančio bendradarbiavimo modelio, užtikrinančio tęstinumą. Projekto sprendimas šiai problemai spręsti: kuriamas struktūruotas bendradarbiavimo modelis tarp mokyklų, šeimų ir specialistų; į procesą aktyviai įtraukiami pedagogai, švietimo pagalbos specialistai ir tėvai; praktinės laboratorijos tampa bendro darbo ir sprendimų kūrimo erdve; vykdomi nuoseklūs patirčių mainai ir kuriama bendra metodinė bazė. 5. Socialinių paslaugų poreikio augimo problema. Projektas sprendžia augantį socialinių paslaugų poreikį, kai vaikų ir šeimų, kuriems reikalinga socialinė ir emocinė pagalba, daugėja, o esama sistema šio poreikio laiku neatliepia. Problemos esmė: didėja vaikų ir šeimų, kuriems reikalinga socialinė ir emocinė pagalba, skaičius; esamos paslaugos nepajėgia patenkinti augančio poreikio; pagalba dažnai teikiama pavėluotai, jau susiformavus problemoms; trūksta prevencinių sprendimų, mažinančių ilgalaikę socialinę riziką. Projekto kryptis šiai problemai spręsti: plečiama socialinių ir sociokultūrinių paslaugų pasiūla, orientuota į vaikus ir šeimas; paslaugos integruojamos į ankstyvąjį ugdymą ir kasdienę vaiko aplinką; kuriamas modelis, leidžiantis teikti pagalbą ankstyvoje stadijoje; stiprinamos socialinės ir emocinės kompetencijos, mažinančios rizikų atsiradimą ir ilgalaikę socialinę atskirtį. Projektas kuria naują, integruotą socialinių paslaugų teikimo modelį Panevėžio mieste, kuriame bendrosios ir specialiosios socialinės paslaugos nėra teikiamos atskirai, bet veikia kaip viena nuosekli sistema. Naujumo esminiai aspektai: 1. Integruotas paslaugų teikimo modelis (vienoje sistemoje). Iki šiol socialinės, ugdymo ir sociokultūrinės veiklos dažniausiai vykdomos fragmentiškai – atskirai vaikams, tėvams ar pedagogams. Projekte pirmą kartą jos sujungiamos į vientisą modelį: mokymai (pedagogams ir tėvams), praktinis taikymas veiklose su vaikais, individualios specialisto konsultacijos, refleksijos ir grįžtamojo ryšio mechanizmas. Tai užtikrina ne epizodinę, o sisteminę pagalbą. 2. Naujas specialiųjų paslaugų prieinamumo modelis projekto dalyviams. Projekte numatoma teikti individualizuotas specialiąsias paslaugas, kurios iki šiol nėra sistemingai prieinamos: individualus darbas su dalyviais, patiriančiais mokymosi, emocinius ar elgesio sunkumus; emocinio reguliavimo stiprinimas per praktines metodikas; individualių ugdymo sprendimų taikymas. Šias paslaugas teiks kvalifikuoti specialistai, užtikrinant: tęstinumą (ne vienkartinės intervencijos), individualius planus, darbą mažose grupėse/individualiai. Tai - nauja kokybinė paslaugų forma, orientuota į realų pokytį, o ne tik veiklų organizavimą. 3. Trišalė sistema: vaikas – šeima – ugdymo aplinka. Projektas pirmą kartą Panevėžio mieste nuosekliai veikia 3 lygmenis vienu metu: vaikas (tiesioginės specialiosios paslaugos), šeima (tėvų kompetencijų stiprinimas), ugdymo sistema (pedagogų gebėjimų stiprinimas). Tokia struktūra leidžia spręsti problemas kompleksiškai, o ne izoliuotai. 4. Sociokultūrinių veiklų integracija į soc. paslaugas. Projekte sociokult. veiklos (užsiėmimai, grupės, bendruomenės įtraukimas) nėra tik papildomas elementas – jos tampa: emocinio stiprinimo priemone, socialinių įgūdžių lavinimo platforma, saugia erdve refleksijai. Tai keičia įprastą praktiką, kur sociokultūrinės veiklos dažnai nėra susietos su socialinių paslaugų sistema. 5. Ankstyvosios intervencijos ir prevencijos stiprinimas. Veiklos orientuotos ne tik į problemų sprendimą, bet ir į jų prevenciją: ankstyvas sunkumų atpažinimas; savireguliacijos ir soc. įgūdžių stiprinimas; tėvų ir pedagogų gebėjimų laiku reaguoti didinimas. Tai leidžia mažinti soc. atskirties riziką dar prieš jai įsitvirtinant. Projektas sukuria naują soc.paslaugų teikimo kokybę Panevėžio mieste – nuo fragmentiško, epizodinio pagalbos modelio pereinama prie integruotos, sisteminės, tęstinės pagalbos vaikui, šeimai ir ugdymo aplinkai, užtikrinant realų poveikį.