Sergančių asmenų skaičius Lietuvoje pagal sergamumo rodiklį 1000 gyventojų iki COVID-19 pandemijos (2020 – 2021 m.) buvo augantis visose diagnozių grupėse. 2022 m. Lietuvos gyventojų sergamumo rodikliai buvo artimi arba suprastėję lyginant su 2019 m. sergamumo duomenimis – t. y. sergamumas didėjo. Nenuotolinių apsilankymų pas gydytojus ir odontologus (pirminio, antrinio ir tretinio lygių ambulatorines paslaugas teikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose (ASPĮ)) skaičius fiksuotas iki pandemijos (2019 m.) – 27,86 mln. 2023 m. nenuotolinių apsilankymų skaičius fiksuotas mažesnis, t. y. 25 mln., iš kurių 14,52 mln. pirminio lygio ASPĮ, 10,48 mln. – antrinio ir tretinio lygio ASPĮ. Nuotolinių apsilankymų skaičius pas gydytojus ir odontologus, lyginant 2022–2023 m. duomenis, sumažėjo nuo 5,59 mln. iki 3,36 mln., iš kurių 3,09 mln. (92%) pirminio lygio ASPĮ, 267,04 tūkst. – antrinio ir tretinio lygio ASPĮ. Nuotolinėms paslaugoms paklausiausia yra šeimos gydytojo specializacija – šios nuotolinės paslaugos 2023 m. sudarė 78,86% (2,44 mln. apsilankymų) visų nuotolinių apsilankymų pirminio lygio ASPĮ. COVID-19 Pandemijos metu nuotolinių arba telemedicinos asmens sveikatos priežiūros (ASP) paslaugų teikimas pasaulyje buvo visų ASPĮ kasdienybė. Pagrindiniai nuotolinių arba telemedicinos paslaugų teikimo būdai yra duomenų kaupimas ir persiuntimas, kuris gali vykti skirtingu metu nei duomenys yra persiunčiami (taip vadinamos asinchroninės konsultacijos); interaktyvios paslaugos arba realiu laiku vykstanti komunikacija tarp paciento ir ASPĮ specialisto; telemonitoringas, kuris vykdomas stebėti paciento būklę papildomai naudojant medicinos priemones. Nors Lietuva kaip ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės įsipareigojo plačiau taikyti nuotolinę mediciną, dauguma nuotolinės medicinos iniciatyvų – vienkartiniai nedidelės apimties projektai, kurių metu sukurti produktai ar ištestuoti procesų algoritmai netampa nacionalinės elektroninės sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros informacinės sistemos (ESPBI IS) dalimi. Lietuvoje nuotolinės medicinos iniciatyvų lyderiai yra Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos (VULSK) ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos (LSMUKK), pirmieji pradėję testuoti nuotolinių konsultacijų arba telemedicinos galimybes, šiuo metu jas labiausiai naudojantys radiologijoje bei skubiosios medicinos pagalbos paslaugų teikimui ir organizavimui. Pasibaigus pandemijai nuotolinių ASP paslaugų teikimo apimtys Lietuvoje reikšmingai sumažėjo. Pagrindinė šią situaciją nulėmusi priežastis – infrastruktūra, reikalinga teikti telemedicinos paslaugas, išvystyta išimtinai pilotiniuose projektuose, todėl nėra prieinama visoms šalies ASPĮ. Pagrindinė problema, sprendžiama šiame investiciniame projekte (IP) – ESPBI IS nėra realizuotas nuotolinių (vaizdo/garso) konsultacijų teikimo, koordinavimo ir analizės funkcionalumas. Nacionalinio sprendimo nebuvimas lemia skirtingą nuotolinių konsultacijų teikimo praktiką bei esminius apimčių skirtumus tarp ASPĮ. Antroji problema, kurią sprendžia šis IP, yra susijusi su tuo, kad dalis ASPĮ pasirenka neteikti nuotolinių konsultacijų dėl apmokėjimo už šių paslaugų teikimą nepatrauklumo ir teisinio aiškumo nebuvimo. Nuotolinių konsultacijų teikimo teisinė aplinka nėra palanki telemedicinos paslaugų apimčių ir įvairovės plėtrai. Nuotolinė medicina galėtų sudominti daugelį ASPĮ, tačiau IP rengimo metu, konsultuojantis su suinteresuotaisiais subjektais, teisinio aiškumo stoka buvo nuolat išskiriama kaip kliūtis plačiau taikyti nuotolinę mediciną. Teisinis aiškumas kaip vienas iš trijų pagrindinių veiksnių dar 2008 m. buvo įvardytas Komunikate „Dėl nuotolinės medicinos naudos pacientams, sveikatos priežiūros sistemoms ir visuomenei“. Trečioji problema, kurią sprendžia šis IP, yra netolygus sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas, vertinant pagal pacientų laukimo eiles. Remiantis Oficialiosios statistikos portalo duomenimis (Išankstinės pacientų registracijos sistemos (IPR IS) duomenys), nuolatiniu reiškiniu yra pacientų laukimo eilės pas gydytojus dermatovenerologus ir gydytojus oftalmologus.