Lietuvos ekonomikos struktūroje pramonė užima reikšmingą rolę, todėl šio sektoriaus perėjimas prie klimatui neutralios gamybos yra vienas esminių faktorių sėkmingam Europos žaliojo kurso įgyvendinimui. Kaip parodė Inovacijų agentūros (2023) atlikta „Lietuvos pramonės žalioji transformacija 2050: Didžiausią ŠESD pėdsaką turinčių apdirbamosios pramonės sektorių analizė, scenarijai ir rekomendacijos“, Lietuvos apdirbamosios gamybos sektorius turi ženklų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) pėdsaką pramoniniai procesai sudaro apie 15 proc. visų Lietuvos ŠESD emisijų. Įskaičiuojant tiesiogiai pramonei priskiriamą su kuro vartojimu susijusią tarša bei rafinuotų naftos produktų gamybą šis rodiklis išauga iki 26 proc. visos Lietuvos emisijų Didžioji dalis emisijų yra sukoncentruota sunkiai dekarbonizuojamuose sektoriuose, įskaitant amoniako, cemento bei rafinuotų naftos produktų gamybą. Šios pramonės šakos, kartu su kitomis pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (EVRK 2 red.) chemikalų ir chemijos, rafinuotų naftos, kitų nemetalų mineralinių produktų apdirbamosios gamybos veiklos skyriams priskiriamoms veiklomis, sudaro apie 75 proc. visos Lietuvos pramonės ŠESD emisijų. Didžioji dalis šių emisijų susidaro keliose didžiosiose įmonėse, veikiančiose Kauno, Telšių ir Šiaulių apskrityse. Minėtuose regionuose įsikūrusios įmonės yra svarbios ne tik dėl visos Lietuvos kontekste reikšmingų emisijų rodiklių, tačiau ir dėl to, jog yra lokalūs ekonominiai varikliai, nuo kurių tiesiogiai ar netiesiogiai (per partnerių įmones) priklauso itin reikšmingas kiekis darbo vietų. Minimų pramonės šakų įmonės remiasi Europos žaliojo kurso bei savo akcininkų išsikeltais klimato neutralumo tikslais, todėl yra suinteresuotos nuolatos investuoti į procesų ir technologijų atnaujinimus, leidžiančių mažinti ŠESD emisijas. Įmonės siekia mažinti santykinius gamybos energijos kaštus bei priklausomybę nuo pastaraisiais metais itin aktualių energijos kainų šuolių. Didžiausią ŠESD pėdsaką turinčios Lietuvos pramonės įmonės yra ir Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos (ES ATLPS) dalyvės. 2020-2022 m. laikotarpiu ATL kainos augo daugiau nei keturis kartus (nuo apie 20 Eur/t CO 2 ekv. iki daugiau nei 90 Eur/t CO 2 ekv. ) ir 2023 m. laikosi virš 80 Eur/t CO 2 ekv. . Taip reikšmingai išaugusi kaina tampa vienu iš esminių faktorių planuojant naujas su dekarbonizacija susijusias investicijas. Išaugusios ATL kainos mažina susijusių projektų atsipirkimo laikotarpius ir tampa itin aktualios ypač atsižvelgiant į tai, jog didžiausią pėdsaką turinčioms Lietuvos pramonės įmonėms nemokamai skiriamų apyvartinių taršos leidimų neužtenką ir jos yra priverstos išleisti vis didesnes sumas jų įsigijimui. Taršiausių Lietuvos apdirbamosios pramonės veiklos skyrių perėjimui prie klimatui neutralios gamybos įtakos turės įvairios technologinių sprendimų sritys, įskaitant energinio efektyvumo didinimą, žiedinės ekonomikos principų įgyvendinimą, platesnį biomasės panaudojimą ir kitus sprendimus. Visgi, viena svarbiausių rolių dekarbonizacijos procese turės proveržio inovacijos, susijusios su CO 2 surinkimo ir saugojimo ir CO 2 surinkimo irpanaudojimo klimatui neutraliu būdu pagaminto vandenilio, sintetinio kuro ir kitų inovatyvių technologijų pritaikymu. Remiantis „Amber Grid“ 2022 m. atliktu Lietuvos vandenilio sektoriaus vertinimu, klimatui neutraliu būdu išgauto vandenilio poreikis Lietuvoje 2030 m. gali siekti apie 26 kt, o 2050 m. – 380 kt. Iš pastarojo rodiklio konkrečiai pramonės sektoriui prireiks – apie 250 kt. Nemažiau aktualios ir CCUS technologijos – tikimasi, jog klimato neutralumo scenarijumi Lietuvos pramonės įmonės 2050 m. surinks daugiau nei 500 kt su gamybos procesu susijusių CO 2 emisijų (Inovacijų agentūra, 2023). Žaliojo vandenilio, CCUS ir kitos proveržio sričių technologijos bus esminė sunkiai dekarbonizuojamų cemento, amoniako gamybos šakų perėjimo prie klimatui neutralios gamybos dalis bei Lietuvos naftos perdirbimo sektoriui transformuojantis į sintetinio kuro ir žaliosios energijos gamybą. Pagrindinių teršėjų dekarbonizacija labiausiai paveiktuose regionuose taip pat pasitarnaus kaip katalizatorius platesniam susijusių technologijų pritaikymui kitose įmonėse, kur leis mažinti šiuo metu naudojamų iškastinio kuro kiekius. Be to prisidės kuriant naujas vandenilio, sintetinio kuro, pakartotinio CO 2 panaudojimo bei kitų sintetinių cheminių medžiagų rinkas. Aktualu, jog skirtingos klimatui neutraliu būdu pagaminto vandenilio technologijos (žaliasis ir mėlynasis vandenilis) gali būti tarpusavyje derinamos. Žaliasis vandenilis gali būti pasitelkiamas ir perteklinės šiuo metu Lietuvoje bei Europoje itin sparčiai vystomų saulės ir vėjo jėgainių gaminamos perteklinės elektros energijos saugojimui. Visgi, susijusios CCUS, žaliojo vandenilio, sintetinio kuro ir kitų cheminių medžiagų gamybos technologijos kol kas nėra plačiai pritaikomos pramonėje siekiant dekarbonizuoti gamybą. Tam esminę reikšmę, priklausomai nuo konkrečios technologijos, turi susijusių medžiagų gamybos, sandėliavimo, saugojimo ir transportavimo infrastruktūros stoka. Taip pat nekonkurencinga kaina šiuo metu naudojamoms iškastiniu kuro vartojimu paremtoms alternatyvoms. Tarp papildomų iššūkių identifikuojamas ir Lietuvos žemės gelmių įstatymas, kurio 2019 m. pakeitimai draudžia Lietuvoje vystyti geologinio surinkto CO 2 saugojimo vietas bei atlikti susijusius mokslinius bei eksperimentinius tyrimus. Atsižvelgiant į šiuos aspektus, tikimasi, jog galimybių studija nustatys būtinus parengiamuosius veiksmus, kurių reikėtų imtis regioniniu bei nacionaliniu lygmeniu, norint sudaryti sąlygas laiku užtikrinti CCUS, klimatui neutraliu būdu išgauto vandenilio ir kitų inovatyvių technologijų panaudojimo plėtrą pramonės įmonėse, veikiančiose labiausiais neigiamai paveiktose teritorijose. Projektas turėtų įvertinti paveikiausių Lietuvos regionų pramonės specifiką, siūlyti konkrečius pramonės įmonių, įmonių ekosistemos veiklos modelius ir veiksmus, siekiant sumažinti regione išmetamų ŠESD emisijų kiekį, skatinti CO 2 pakartotinį panaudojimą, perdirbimą ir pašalinimą, tam numatyti esminius investicijų poreikius ir paramos mechanizmus bei siūlyti reguliavimo ir investicijų pokyčius. Siūlomi veiksmai turi būti suderinami su susijusių pramonės įmonių konkurencinga verslo plėtra, naujų įmonių, darbo vietų ir rinkų kūrimu. Numatytos verslo plėtros priemonės bus svarbios ne tik tiksliniams regionams ir savivaldybėms, bet ir aplink juos esančioms savivaldybėms, o bandomųjų projektų įgyvendinimo eiga – visos Lietuvos regionams. Projektas padės atsakyti į esminius su minimų technologijų infrastruktūros vystymu susijusius klausimus. Tarp sprendimų, galimybių studijos vykdytojų identifikuotų kaip turinčių daugiausiai potencialo ir atitinkančių aukščiau įvardintus kriterijus, tikimasi, jog CCUS technologijų kontekste bus nagrinėjama, kokie numatomi daugiausiai ekonominio potencialo Lietuvoje ir užsienyje turintys pakartotinio CO2 panaudojimo sektoriai, įskaitant susijusių sektorių vystymo galimybes ir iššūkius; kokie žemyniniai ir jūriniai geologiniai dariniai Lietuvos bei regiono valstybių (i.e. Latvija, Lenkija, Šiaurės jūros valstybės, kt.) CO 2 saugojimui turėtų būti tolesnių tyrimų ir / ar partnerysčių objektas; kokia skirtingos sandėliavimo bei transportavimo infrastruktūros jiems būtų aktualiausia; su kokiais tarptautiniais regiono CCUS technologijų lyderiais (Danija, Norvegija, kt.) turėtų būti vystomos partnerystės ir kokios jos galėtų būti, jog paskatintų CCUS technologijų vystymą Lietuvoje; kokių ir kiek gali prireikti žmogiškųjų kompetencijų / persikvalifikavusių specialistų sėkmingam CCUS technologijų įdiegimui Lietuvos pramonės įmonėse; bei kokie konkrečiai Lietuvos Žemės gelmių įstatymo aspektai trukdo CCUS projektų ir susijusių MTEP projektų vystymui Lietuvoje bei kaip reikėtų juos keisti. Tarp klimatui neutraliu būdu išgauto vandenilio, sintetinio kuro, be kitų galimybių studijos vykdytojų identifikuotų sričių, tikimasi įžvalgų ir susijusių rekomendacijų, susijusių su „Amber Grid“ ir „ESO“ vykdomų žaliojo vandenilio transportavimo gamtinių dujų vamzdynais projektais, akcentuojant, kaip jie galėtų padėti pramonės įmonėms pritaikyti žaliąjį vandenilį ar kitą klimatui neutraliu būdu gaminamą kurą. Taip pat identifikuoti reikalingas paramos žaliojo vandenilio, sintetinio metano ar kito sintetiniu kuru susijusias MTEP paramos kryptis; išanalizuoti potencialias partnerių valstybes, kurios vidutiniu-ilguoju laikotarpiu taps pagrindinės žaliojo vandenilio, sintetinio metano ir kitų Lietuvos pramonės dekarbonizacijai aktualaus sintetinio kuro eksportuotojos (pvz.,Skandinavijos, Šiaurinės Afrikos regiono valstybės, kt.). Tikimasi, jog galimybių studija pateiks gerąsias kitų valstybių praktikas kertinių pramonės dekarbonizacijos technologijų skatinimui; išanalizuos, kokių ir kiek gali prireikti papildomų žmogiškųjų kompetencijų / persikvalifikavusių specialistų sėkmingam žaliojo vandenilio, sintetinio metano ir kito sintetinio kuro technologijų įdiegimui Lietuvos pramonės įmonėse. Projektas negali daryti neigiamo poveikio horizontaliesiems principams (HP), įskaitant darnaus vystymosi; reikšmingos žalos nedarymo principą; lygių galimybių; nediskriminavimo įskaitant prieinamumo visiems reikalavimo užtikrinimą (paslaugų, infrastruktūros, fizinės ar e. aplinkos sprendimai, informacijos, transporto prieinamumo, inovatyvumo principus. Projekto veikla, vadovaujantis 2021 m. vasario 18 d. Komisijos pranešimu – Reikšmingos žalos nedarymo principo taikymo pagal Ekonomikos atsparumo ir didinimo priemonės reglamentą techninėmis gairėmis (2021/C 58/01), atitinka reikšmingos žalos nedarymo principą nes neturi neigiamo numatomo poveikio 6 aplinkos tikslams, nurodytiems 2020 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2020/852 dėl sistemos tvariam investavimui palengvinti sukūrimo.