Projekto įgyvendinimu siekiama spręsti Telšių miesto 2022-2029 m. vietos plėtros strategijos finansinio veiksmų plano 1.2 uždavinio „Didinti gyventojų užimtumą ir skatinti jų verslumą, stiprinant tam reikiamus gebėjimus ir gerinant įsidarbinimo galimybes“ 1.2.2. veiksmo „Gyventojų verslumo skatinimas, užtikrinant reikiamą informavimą, konsultavimą (įskaitant mentorystę), mokymus ir suteikiant pagalbą verslo pradžiai“ identifikuotas problemas, susijusias su nepakankamu gyventojų ekonominiu aktyvumu ir verslumo skatinimo priemonių stygiumi. Projekte skatiname savanoriavimą ir planuojame projekto metu su dviem savanoriais sudaryti savanoriavimo sutartis darbui projekte. - Nepakankamas verslumo iniciatyvų prieinamumas ir paramos jaunam verslui stygius. Strategijoje pažymima, kad Telšių mieste trūksta kompleksinių priemonių, skirtų verslo pradžiai ir plėtrai: „verslumo ir užimtumo skatinimui skirtų iniciatyvų trūkumas“ bei „nepakankamas informavimo ir tarpininkavimo paslaugų prieinamumas“ (Strategija, p. 9–10). Nors smulkusis ir vidutinis verslas mieste dominuoja, esamas ūkio subjektų skaičius kinta netolygiai, o verslo plėtros sąlygos nėra pakankamai išvystytos (p. 72–73). Jauniems verslo subjektams ypač stinga pradinės konsultacinės ir ekspertinės paramos. - Dalis darbingo amžiaus gyventojų išlieka neintegruoti į darbo rinką. Nors mieste užfiksuotas žemiausias nedarbo lygis regione, faktinis nedirbančių asmenų skaičius išlieka pastovus – „nedirbančių asmenų skaičius per penkerius metus sumažėjo tik nuo 1132 iki 1128“ (p. 55). Tai rodo, kad dalis darbingo amžiaus gyventojų vis dar neįtraukti į darbo rinką ir jiems būtinos tikslingos aktyvinimo, mokymų bei verslumo skatinimo priemonės. - Aukšta socialinės rizikos ir ekonominės atskirties gyventojų dalis. Strategijoje nurodoma, kad „net 31,2 proc. Telšių apskrities gyventojų yra laikomi patiriančiais socialinę riziką ar socialinę atskirtį“ (p. 70). Šiai grupei priklauso vieniši tėvai, neįgalieji, priklausomybes turintys asmenys ir kt. Didelė šių asmenų dalis neturi galimybių ar motyvacijos savarankiškai integruotis į darbo rinką – būtinos įtraukios, praktinės intervencijos. - Niekuo neužsiimančio jaunimo (NEET) skaičiaus augimas. Nurodoma, kad „niekur nedirbančio, nesimokančio ir mokymuose nedalyvaujančio jaunimo (15–29 m.) skaičius per penkerius metus išaugo nuo 350 iki 368 asmenų“ (p. 57). Ši tendencija kelia riziką ilgalaikei miesto ekonominei raidai ir socialinei sanglaudai, todėl būtina pasiūlyti jaunimui alternatyvius užimtumo ir verslumo įgūdžių ugdymo modelius. - Nepakankamai efektyvus konsultavimo ir pagalbos verslo pradžiai tinklo veikimas. Strategijoje konstatuojama, kad egzistuojančios paramos ir švietimo struktūros susiduria su ribotais ištekliais, o „neformalaus suaugusiųjų švietimo programų finansavimas nesudaro palankių sąlygų įtraukti žemesnės kvalifikacijos gyventojus“ (p. 74). Tokia situacija reikalauja tvarios mentorių sistemos kūrimo ir palaikymo bei labiau prieinamų mokymų. Projekto trukmė 36 mėn.