LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių įstatyme teigiama, kad valstybė siekia „garantuoti Lietuvos kultūros vertybių apsaugą, gausėjimą ir perdavimą ateities kartoms“. Tuo tarpu lietuvių architektūros paveldas esantis diasporoje turėtų būti saugojamas „tarpvalstybinėmis sutartimis“. Nepaisant valstybės intereso, Šiaurės Amerikoje esantis lietuviškas palikimas nėra ne tik saugomas tarpvalstybine sutartimi, bet ir menkai aktualizuojamas pasakojimuose apie lietuvių diasporos istoriją. Pavyzdžiui, šiuo metu Nacionaliniame muziejuje veikiančioje parodoje ir išleistame kataloge (Pasaulio dydžio Lietuva. Mūsų migracijos istorija, sudarytoja Giedrė Milerytė-Japertienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2023), nekilnojamoms vertybėms sukurtoms diasporoje – atskiras dėmesys nėra skirtas. Apie architektūrą atskirai nekalbama ir svarbiausiose šiai temai skirtose monografijose (Egidijus Aleksandravičius. Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija. Vilnius: Versus Aureus, 2013; bei Alfonsas Eidintas. Lietuva ir masinė išeivystė. 1868-2020 metais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2021). Tai rodo, kad šis lietuvių tautos istorijos laikotarpis su architektūros paveldu yra menkai siejamas. Tokiu būdu iš lietuvių XX amžiaus architektūros istorijos ir paveldo diskurso eliminuojamas reikšmingas fenomenas. Lietuvių tautos istorija XX amžiuje architektūroje iš esmės atskleidžiama per tarpukario ir sovietmečio pasakojimus. Kauno Naujamiestis ir Žaliakalnis, nuo 2023 m. įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, reprezentuoja optimistišką lietuvių pasiryžimą sparčiai kurti valstybę. Apie sovietmečio architektūrą liudija nemažas sovietinių pastatų bei urbanistinių vietovių skaičius LR kultūros paveldo registre (apie 300). Šio laikotarpio architektūra yra gana išsamiai nagrinėta įvairių autorių monografijose ir disertacijose, pabrėžiant, kad reikšmingiausi sovietmečio pastatai įkūnija tautos atsparumą ir gebėjimą pasitelkti architektūrą savasties puoselėjimui režimo sąlygomis. Trečiasis svarbus XX a. lietuvių istorijos pasakojimas – gyvenimas diasporoje ir kova už nepriklausomybės atkūrimą būnant už Lietuvos ribų – architektūrinės dimensijos bemaž neturi. Dėl to Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių, vadinamų „dipukais“ (angl. displaced people), architektūrinis palikimas tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje gyvenančių lietuvių retai suvokiamas kaip neatsiejama Lietuvai reikšmingo paveldo dalis. Plačiąja prasme lietuvybės puoselėjimo misija diasporoje iš pradžių buvo siejama su lituanistiniu švietimu, kalbos mokymusi, tradicijų puoselėjimu šeimoje bei pasaulietinių ir religinių organizacijų veikla. Tačiau nuo 1948 m. į JAV persikėlusi gausi nepriklausomos Lietuvos architektų grupė (Edmundas Arbas-Arbačiauskas, Bronius Elsbergas, Jonas Kovalskis-Kova, Stasys Kudokas, Alfredas Kulpa-Kulpavičius, Jurgis Okunis, Jonas Mulokas ir kt.) palaipsniui formavo lietuviškos architektūros lūkesčius. Siekta lietuvių statybai suteikti savitą, tautinį charakterį. Dėl to 1950-aisiais ir 1960-aisiais lietuvių statyti svarbūs visuomeniniai pastatai tapo savotišku politiniu manifestu. Ryškiausius šio proceso pavyzdžius galime vertinti kaip savitus šaltojo karo paminklus. Šių dienų kontekste, kalbant apie grėsmes iš Rytų, šie pastatai kaip retas kuris paveldo objektas primena, kad didelė dalis lietuvių patyrė karo pabėgėlių likimą. Todėl būtent mūsų kartos užduotis sugrąžinti šiuos pastatus kaip Lietuvai reikšmingą architektūrinį palikimą. Taigi, svarbiausia problema, kurią reikia spręsti, yra architektūrinės dimensijos įtraukimas į lietuvių diasporos pasakojimą. Šie objektai turi būti suvokiami kaip reikšmingas materialus lietuvių istorijos liudijimas, išlikęs savo pirminėje urbanistinėje aplinkoje, nepaisant to, kad lietuvių bendruomenių lokacijos ir gyvenimo būdas emigracijoje smarkiai pasikeitė. Tokio pasakojimo sukūrimas galėtų tapti reikšmingu indėliu inicijuojant tarpvalstybinę sutartį su JAV dėl Lietuvai reikšmingo paveldo (2002 m. spalio 15 d. Vilniuje pasirašytas „Susitarimas dėl tam tikrų kultūros objektų apsaugos ir išsaugojimo“ tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės (https://www.plunge.lt/wp-content/uploads/2023/01/Skalsos_5-Pakeru_k-Aiskinamasis-rastas.pdf), o analogiškas susitarimas dėl Lietuvai reikšmingo paveldo dar tik svarstomas). Lietuvos investicijos į šią sritį ir patogaus, plačiai prieinamo įrankio sukūrimas, leistų efektyviai ir įtaigiai reprezentuoti šį paveldą virtualioje erdvėje. Kita svarbi sprendžiama problema – fizinis šių objektų prieinamumas. Dėl didelio atstumo lietuviškas paveldas Šiaurės Amerikoje yra sunkiai pasiekiamas ne tik daugeliui Lietuvos gyventojų, bet ir išeivijoje gyvenantiems lietuviams. Objektai išsidėstę ne koncentruotai, o buvusios lietuvių apgyvendintos vietos nėra gausiai lankomos turistų. Be to, sparčiai kintant demografinei situacijai, lietuviški pastatai ne tik atsidūrė nebe lietuvių apgyvendintose teritorijose, bet vis dažniau pereina iš lietuvių rankų – jie parduodami ar net nugriaunami (pvz., Aušros Vartų bažnyčia Niujorke, Šv. Jurgio bažnyčia ar Lietuvių salė Čikagoje ir kt.). Todėl būtina ieškoti inovatyvių būdų, kaip šį, kol kas dar lietuvių rankose esantį palikimą, užfiksuoti plačiai prieinamu ir ateities kartoms išliksiančiu skaitmeninio dvynio pavidalu. Išsamus vienų iš reikšmingiausių objektų pristatymas galėtų tapti impulsu suformuoti valstybės strategiją panašiai skaitmenizuoti ir kitą Lietuvai reikšmingą, bet kitose valstybėse esantį architektūrinį paveldą, sukuriant šiuolaikišką, 21 amžiaus technologiniais pasiekimais grindžiamą duomenų bazę bei kartu paveldo sklaidos ir edukacijos sistemą. Projekto metu bus išsamiai užfiksuoti trys reikšmingi dipukų kartos architektūriniai objektai: „Draugo“ redakcijos Čikagoje: Lietuvių jaunimo centras Čikagoje (architektai: Jonas Kovalskis-Kova, 1957 ir Jonas Mulokas 1968-1974), Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia Čikagoje (architektas Jonas Mulokas, dailininkai Vytautas Kazimieras Jonynas, Vytautas Kašuba ir kt., 1957) ir Lietuvių katalikų spaudos rūmai su laikraščio „Draugas“ redakcija (architektas Jonas Kovalskis-Kova, 1955). Šie trys objektai esantys pietinėje ir turistų mažai lankomoje Čikagos dalyje bene ryškiausiai reprezentuoja dipukų kartos architektūrinius bandymus sukurti lietuviškąją architektūrinę kalbą emigracijoje. Projektu sprendžiamos problemos savo turiniu ir tematikos specifiškumo atliepia kultūros ir kūrybingumo plėtros programoje nustatytą sprendžiamą problemą „Neaktyvus gyventojų dalyvavimas kultūroje ir netolygus jos vartojimas nesutelkia kultūros potencialo sąmoningai visuomenei ugdyti“. A) skaitmeninis, laisvai prieinamas, įtraukus produktas užtikrina tolygų kultūros paslaugų prieinamumą (prisideda prie 2.1 priežasties sprendimo). B) Specifinė paveldosauginė projekto tematika ir unikalus turinys sudaro sąlygas šį turinį įtraukti į įvairaus pobūdžio edukacines programas kuriose kalbama apie diasporos vaidmenį lietuvių istorijoje ir kultūroje (prisideda prie 2.2 priežasties sprendimo). C) diasporoje esančio paveldo sklaida lietuviškoje platformoje taptų geru finansinių bei intelektualinių resursų sutelkimo pavyzdžių puoselėjant „vienos Lietuvos“ mentalitetą (prisideda prie 2.3 priežasties sprendimo).