Vadovaujantis Aprašo 8 skyriaus nuostatomis, finansavimas gali būti tiek valstybės pagalba, kaip ji apibrėžta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnyje, tiek ne valstybės pagalba, priklausomai nuo to, ar objekte planuojama vykdyti veikla laikytina ekonomine veikla.
Europos Komisijos pranešime dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos (2016/C 262/01) (toliau – EK pranešimas) pateiktas išaiškinimas dėl Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos, kurią ir Europos Komisija, ir nacionalinės institucijos (įskaitant nacionalinius teismus) turi taikyti kartu su pareiga pranešti ir pareiga nesiimti veiksmų, nustatytomis Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje.
EK pranešimo 2 dalyje „Įmonės ir ekonominės veiklos sąvoka“ yra išdėstyta, kad Teisingumo Teismo praktikoje nusistovėjusi įmonių, kaip bet kokio juridinio statuso ir bet kokiu būdu finansuojamų subjektų, vykdančių ekonominę veiklą, apibrėžtis“. Todėl lemiamas faktorius yra, ar subjektas vykdo ekonominę veiklą, ar ne.
Valstybės pagalbos taisyklės taikomos, nepriklauso nuo to, ar subjektas įsteigtas pelnui siekti. Pelno nesiekiantys subjektai taip pat gali siūlyti prekes ir paslaugas rinkoje.
Teisingumo Teismas savo sprendimuose nuolat patvirtina, kad ekonomine veikla laikoma bet kokia veikla, kurią sudaro prekių tiekimas ir paslaugų teikimas rinkoje[i].
Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad EK pranešimo 34 punkte pateiktos nuostatos dėl valstybės finansuojamos kultūros infrastruktūros veiklos priskyrimo neekonominei (nors paslaugos teikiamos už atlygį):
- „Tam tikra su kultūra, paveldo išsaugojimu ir gamtos apsauga susijusi veikla, atsižvelgiant į ypatingą jos pobūdį, gali būti vykdoma nekomerciniu pagrindu, taigi ji gali būti neekonominio pobūdžio. Todėl viešasis tokios veiklos finansavimas gali būti nelaikomas valstybės pagalba. Komisija mano, kad skiriant viešąjį finansavimą kultūrinei ar paveldo išsaugojimo veiklai, kuri yra nemokamai prieinama plačiajai visuomenei, siekiama išimtinai socialinio ir kultūrinio tikslo, kuris yra neekonominio pobūdžio. Analogiškai, dėl to, kad plačiajai visuomenei atviros kultūros įstaigos lankytojai ar kultūrinės ar paveldo išsaugojimo (įskaitant gamtos apsaugą) veiklos dalyviai turi sumokėti piniginį įnašą, kuriuo padengiama tik dalis faktinių išlaidų, neekonominis tos veiklos pobūdis nesikeičia, kadangi toks įnašas negali būti laikomas tikru užmokesčiu už suteiktą paslaugą“.
Atsižvelgiant į šias nuostatas, tokia veikla nelaikytina ekonomine veikla.
Dėl infrastruktūros pajėgumo naudojimo ekonominei veiklai vykdyti EK pranešimo 207 punkto:
Jeigu mišraus naudojimo atvejais infrastruktūra beveik išimtinai naudojama neekonominei veiklai, Komisijos nuomone, į valstybės pagalbos taisyklių taikymo sritį gali nepatekti visas jos finansavimas, jeigu ekonominis naudojimas, t. y. veikla, tiesiogiai susijusi su infrastruktūros eksploatavimu ir būtina tai infrastruktūrai eksploatuoti, arba veikla, neatsiejama nuo pagrindinio neekonominio tos infrastruktūros naudojimo, lieka grynai pagalbinio pobūdžio. Tokiais turėtų būti laikomi atvejai, kai ekonominei veiklai naudojami tie patys ištekliai, pvz., medžiagos, įranga, darbo jėga arba pagrindinis kapitalas, kaip ir pirminei neekonominei veiklai. Kalbant apie infrastruktūros pajėgumą, pagalbinės ekonominės veiklos mastas turi likti ribotas (šiuo atveju ekonominis infrastruktūros naudojimas gali būti laikomas pagalbiniu, jeigu tokiai veiklai kasmet skiriamas pajėgumas neviršija 20 % viso metinio infrastruktūros pajėgumo). EK pranešime pateiktas pagalbinės ekonominės veiklos pavyzdys – mokslinių tyrimų organizacija, retkarčiais išnuomojanti savo įrangą ir laboratorijas pramonės partneriams. Komisija taip pat mano, kad viešasis finansavimas, skirtas įprastiems patogumams (pvz., restoranams, parduotuvėms ar mokamo stovėjimo aikštelėms) užtikrinti infrastruktūros objektuose, kurie beveik išskirtinai naudojami neekonominei veiklai vykdyti, paprastai neturi poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, nes tokie įprasti patogumai veikiausiai nepritrauks klientų iš kitų valstybių narių, o jų finansavimas veikiausiai turės tik nereikšmingą poveikį sprendimams vykdyti tarpvalstybines investicijas arba įsisteigti.
Teikiamas finansavimas nebus laikomas valstybės pagalba, jei ekonominė veikla sudarys mažesnę nei 20 procentų dalį nuo metinio infrastuktūros pajėgimo (laiko arba vietos) arba bus tenkinamos EK pranešimo 34 punkto sąlygos.
[i] Žr. 1987 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Italiją, 118/85, ECLI:EU:C:1987:283, 7 punktą, 1998 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Italiją, C-35/96, ECLI:EU:C:1998:303, 36 punktą, 2000 m. rugsėjo 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Pavlov ir kiti, sujungtos bylos C-180/98–C-184/98, ECLI:EU:C:2000:428, 75 punktą.